lietuviškas

lietùviškas, -a adj. (1) K; SD134, R 1. kaip lietuvių, panašus į lietuvių; lietuviams įprastu būdu darytas, gamintas: Žiūrėk, ir čia (ne Lietuvoje) esama lietuviškų sūrių (visai panašių į Lietuvos, į lietuvių sūrius, tokių, kokių ypačiai Lietuvoje randi) J.Jabl. O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį ar dešros lietùviškos ben kiek paragaujam, tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas K.Donel. 2. lietuviams būdingas: Tas jo pasielgimas buvo visai lietuviškas J.Jabl. Lietùviški papročiai DŽ.

lietùviška n.: Grafienė Ruža nekentė viso to, kas lietuviška A.Vien. lietùviškai adv.: O kad ji pati pamatys, kad tu tikrai lietuviškai dėvi, tai jau nebepyks ant tavęs I.Simon. Mes esame lietuvininkai, tai lietuviškai ir laidosime I.Simon. ║ pasižymintis lietuviškumu: Ak, kur dingot jūs, lietùviškos gadynėlės, kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo K.Donel. Iš būrio aš buvau lietuviškiausias rš.

3. kuris lietuvių kilmės: Ar gali vokietis ką nors duoti lietuviškam žmogui I.Simon. Ana itą va mėgo lietùvišką nastaunyką (mokytoją) Pls. Vienok likimas lietuviškojo būro buvo bjauresnis už vokiškojo būro prš. Lietuviškas komendantas Pn. ║ iš lietuvių sudarytas: Lietùviškas (lietuvių) vaiskas atejo Tvr. 4. Lietuvoje vartojamas: Lietuviški skatikai, muštiniai Pš. 5. lietuvių gyvenamas, jiems priklausantis: Mūsų visa lietuviška žemė – tarsi tik nedidelis pajūrio krantas P.Cvir. Niekad aš nemačiau iš taip arti lietuviškos žemės, kaimo, jo žmonių J.Dov. Čia karalystė buvo lietùviška Lz. 6. lietuvių (psn. apie kalbą): Lietuviška kalba B. Mūso tėvai daugiau lietùvišką kalbą vartojo Šlu. Mokslas … ižguldytas iž liežuvio lenkiško ing lietuvišką VoK1. O brangi lietuviškoji šventa kalba prigimtoji! A1883,10. | lietuvių kalba (psn. vartojant daiktavardiškai): Iž lenkiško ant lietuviško perguldytas VoK35. Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiu BM451. Jis iš lietùviško (bendrine kalba) kalba Vb. Jaunieji į lietùvišką verčia tą kalbą, o mes po senu papratimu Sk.

lietùviška n.: Gal dabar yra kas lietùviška [per radiją]? Ėr. lietùviškai adv. lietuvių kalba, jos priemonėmis: Sakyk man lietùviškai KBI54. Čia broliai artojai lietuviškai šneka, čia skamba po kaimus Birutės daina Mair. Mane motutė lietùviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietùviškai pasakas sakydavo A.Baran. Kad aš augau, tai daug da lietùviškai šišon kalbėjo Vlkš. Aš dar mokėjau vainiką paduot lietuviškai (pasakyti vainiko padavimo kalbą) Švnč. Mišparą turi pradėti pajunktuoju būdu: jei žekelių dėlei, tada lotyniškai, jei žmonių dėlei – lietuviškai Mž494–495. Tatai būtų, lietuviškai kalbant, išgelbėtojas, išganytojas BPI134. Lietuviškai perguldytas per Joną Bretkūną BB(antraštė). ^ Moka septynias kalbas ir visas lietuviškai (tik vieną lietuvių kalbą temoka) Dkš. ║ lietuvių kalba parašytas: Vaikams jis nusipirko vieną lietuvišką uždavinyną J.Jabl. Eina per žemę lietuviškos knygos rš. ║ lietuvių kalbai priklausantis: Kriokti yra tiktai lietuviškas garsažodis J.Jabl. Lietuviškosios kilmės suomiški žodžiai K.Būg. ║ būdingas lietuvių kalbai: Išraiška gali būti lietuviška ar nelietuviška, žiūrint į tai, ar ji atsako lietuvių kalbos dvasiai, ar ne rš.

7. psn. aukštaitiškas: Nebuvo kunigų, mokančių lietuviškos arba žemaitiškos kalbos S.Dauk.